Mokytojos ne tik ugdo – jos atveria savo namų duris vaikams

Minint Tarptautinę mokytojų dieną dažniausiai kalbame apie žmones, kurie moko, įkvepia ir padeda vaikams augti. Tačiau dvi Lazdijų rajono mokytojos šią atsakomybę prisiėmė ne tik mokykloje. Jos tapo globėjomis ir savo namų duris atvėrė vaikams, kuriems labiausiai reikėjo saugumo, pastovumo ir artimo žmogaus šalia.

Apie sprendimą globoti, pirmuosius iššūkius ir pamažu kuriamą tarpusavio ryšį kalbamės su anglų kalbos mokytoja Virginija Krokininkaite-Jarutiene, dirbančia Lazdijų mokykloje-darželyje „Vyturėlis“ ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje, bei šios gimnazijos matematikos mokytoja Ilona Akromiene.

Abi pedagogės atvirai sako, kad globa nėra lengvas kelias. Jame būna nerimo, abejonių ir situacijų, kurioms neįmanoma iš anksto pasiruošti. Tačiau kantrybė, šeimos palaikymas ir kasdienis buvimas šalia padeda sukurti tai, ko vaikui labiausiai reikia – pasitikėjimą.

Virginija: „Reikia klausytis savo širdies“

Kas paskatino priimti sprendimą tapti globėja?

Virginijos sprendimas globoti glaudžiai susijęs su jos pačios vaikystės patirtimi. Būdama dešimties metų ji neteko mamos, todėl gerai žino, ką reiškia augti netekus artimiausio žmogaus. Tuo metu ja rūpinosi, gyvenimiškais patarimais dalijosi ir svarbiu žmogumi tapo jos klasės draugės mama Elena Urmanavičienė.

Bėgant metams Virginijai ne kartą teko neoficialiai pasirūpinti vaikais, susidūrusiais su laikinais sunkumais. Vis dėlto sprendimas priimti į savo namus vaiką ne iš artimos aplinkos atėjo netikėtai.

„Pasitarėme su vyru ir vaikais bei pasiūlėme Aurimui vasarą pasisvečiuoti mūsų namuose. Šis svečias pasiliko – jau trejus metus jis gyvena kartu su mumis kaip šeimos narys“, – pasakoja mokytoja.

Kaip mokytojos patirtis padeda būnant globėja?

Dvidešimties metų pedagoginio darbo patirtis Virginijai padeda įvairiose auklėjimo situacijose. Mokykloje ji sutinka daug skirtingo charakterio ir įvairių sunkumų patiriančių vaikų. Tačiau mokytoja pripažįsta, kad net ir ilgametė profesinė bei dviejų biologinių sūnų auginimo patirtis negalėjo paruošti viskam.

„Tie treji metai nebuvo lengvi, tačiau smagu matyti, kaip žmogus auga ir keičiasi, džiaugiasi naujomis patirtimis, kurių anksčiau neturėjo, ir vis daugiau kalba apie gyvenimą šeimoje bei giminėje“, – sako Virginija.

Koks buvo didžiausias iššūkis ir kas padėjo jį įveikti?

Didžiausiu iššūkiu Virginija įvardija nežinojimą, kaip elgtis tam tikrose situacijose ir patirties stoką.

„Būdavo emocinių protrūkių, kai iš netikėtumo tiesiog sustingdavau ir nežinodavau, kaip suvaldyti situaciją, kad nesužeisčiau nei jo, nei savęs. Buvo ašarų, bemiegių naktų ir net minčių, ar man viso to reikia“, – atvirauja globėja.

Sunkiausiais momentais jai ypač svarbi buvo vyro parama. Padėjo ir motinystės patirtis bei šeimos kasdienybė, kurioje visiems vaikams galioja vienodos taisyklės.

„Turiu nuostabų vyrą, kurio palaikymą jaučiu priimdama visus sprendimus. Be jo daugelis situacijų būtų gerokai sudėtingesnės. Aurimas taip pat mato, kad visi vaikai mūsų namuose yra vienodai mylimi ir, kai reikia, vienodai sudrausminami. Nė vienam nedarome išimčių“, – pasakoja Virginija.

Kas vaikui svarbiausia, kai jis ateina į naują šeimą?

Virginijos teigimu, vaikui svarbiausia patikėti, kad, nepaisant iškilusių sunkumų, jis daugiau nebus išduotas, paliktas ar atiduotas.

„Iš pradžių Aurimas labai jaudindavosi, kad galiu jo nepasiimti ir palikti. Dabar jis jau puikiai žino, kad taip nebus“, – sako globėja.

Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto apie globą, tačiau vis dar nedrįsta?

Svarstantiems apie globą Virginija neskuba dalinti patarimų, nes tai labai asmeniškas ir atsakingas kiekvienos šeimos sprendimas.

„Negaliu kitam žmogui pasakyti, kaip jis turėtų pasielgti, ypač tokiu svarbiu klausimu kaip vaiko atėjimas į šeimą. Reikia klausytis savo širdies“, – pabrėžia ji.

Ilona: „Svarbiausia parodyti, kad esame šalia ir nepasitrauksime“

Kaip jūsų šeimoje atsirado mintis apie globą?

Matematikos mokytojos Ilonos Akromienės šeimoje ši mintis brendo ne vieną dieną. Būdama mama ir pedagogė, ji daug metų buvo šalia vaikų, matė jų džiaugsmus bei sunkumus ir suprato, kiek daug jiems gali reikšti suaugusio žmogaus dėmesys bei palaikymas.

„Tam tikru metu supratau, kad galiu savo šeimą ir namus atverti vaikui, kuriam to labai reikia. Suvokėme, kad tai nėra vien graži idėja ar noras padėti. Tai labai atsakingas sprendimas, keičiantis ir vaiko, ir visos šeimos gyvenimą. Tačiau pajutome, kad esame pasiruošę suteikti vaikams namus, saugumą ir artimą žmogų šalia“, – pasakoja Ilona.

Kaip globojant padeda mokytojos patirtis?

Pedagoginio darbo patirtis Ilonai padeda pastebėti ne tik tai, ką vaikas pasako, bet ir tai, ką nutyli. Už pykčio, užsisklendimo ar nenoro bendrauti neretai slypi visai kitos priežastys ir skaudūs išgyvenimai.

„Mokytojos darbas išmokė kantrybės, supratimo ir gebėjimo kiekvieną vaiką matyti kaip atskirą asmenybę. Negalima tikėtis, kad į naują šeimą atėjęs vaikas iš karto prisitaikys prie jos taisyklių, atsivers ar pradės pasitikėti. Tam reikia laiko“, – sako globėja.

Vis dėlto globodama mergaites Ilona suprato, kad profesinės žinios padeda ne visada.

„Kartais daug svarbiau tiesiog apkabinti, išklausyti, pabūti šalia ir leisti vaikui suprasti, kad jis yra saugus“, – teigia mokytoja.

Kas pradžioje buvo sunkiausia?

Didžiausiu iššūkiu Ilona vadina suvokimą, kad pasitikėjimas ir artumas neatsiranda iš karto. Į šeimą vaikas ateina jau turėdamas savo patirtį, išgyvenimus, baimes ir susiformavusį požiūrį į suaugusiuosius.

„Mums padėjo kantrybė, laikas ir labai paprastas dalykas – buvimas šalia. Stengėmės ne tiek reikalauti, kiek savo darbais parodyti, kad esame šalia ir nepasitrauksime susidūrę su pirmaisiais sunkumais. Kiekvienas mažas žingsnis į priekį suteikė daug džiaugsmo“, – dalinasi ji.

Pasak mokytojos, globėjui nereikia visų sunkumų įveikti vienam. Labai svarbūs pokalbiai su specialistais, mokyklos bendruomenės ir artimųjų palaikymas.

Ko labiausiai reikia į naują šeimą atėjusiam vaikui?

Ilona įsitikinusi, kad vaikui pirmiausia reikia saugumo ir jausmo, jog jis yra priimtas. Jo negalima skubinti, iš karto reikalauti pasitikėti, atsiverti ar naujos šeimos namus vadinti savais.

„Vaikui reikia žinoti: čia manęs laukia, čia galiu būti savimi, čia suaugusieji manęs neatsisakys, net jeigu suklysiu. Svarbiausi yra labai paprasti dalykai – pastovumas, dėmesys, išklausymas, aiškios ribos ir žmogus, kuris lieka šalia ne tik tada, kai viskas gerai“, – pabrėžia globėja.

Nuo ko pradėti žmogui, kuris galvoja apie globą, bet dar abejoja?

Svarstančius apie globą Ilona ragina nebijoti pradėti nuo klausimų. Nebūtina iš karto žinoti visų atsakymų ar jaustis visiškai pasiruošusiam.

„Globa reikalauja kantrybės, laiko, meilės ir supratimo. Tačiau tai yra galimybė vaikui parodyti, kad jo gyvenime gali būti suaugęs žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Po trejų metų galiu pasakyti, kad globa nėra tik tai, ką mes duodame vaikams. Jie labai daug duoda ir mums – moko kantrybės, jautrumo, dėkingumo ir besąlygiško priėmimo“, – apibendrina Ilona.

Jeigu svarstote galimybę tapti globėjais arba norite daugiau sužinoti apie globą, kreipkitės į Lazdijų rajono savivaldybės socialinės globos centrą „Židinys“ tel. 0 698 49 586 arba el. paštu zidinys@sgcz.lt.