Spausdinti    |    VERSIJA NEĮGALIEMS
English
Veisiejų seniūnija

 

Teritorija. Veisiejų seniūnijos teritorija, sujungus Veisiejų miesto ir Veisiejų seniūnijas, nuo 2014 metų apima Veisiejų miestą bei 55 seniūnijos kaimus.

Veisiejų miestas driekiasi iš šiaurės į pietus, jo ilgis 8,5 km, plotis 1,2 km. Tai vienas iš nedaugelio miestų, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Vakarinį miesto pakraštį juosia parkas, pasodintas prie Ančios ežero XVIII amžiuje. Apylinkėse gausu ežerų. Didžiausias jų – Ančia, skirianti miestą į dvi dalis, vakarinė įsikūrusi pusiasalyje. Ežere yra vienintelis Lietuvoje fontanas su šviesos instaliacijomis (nuo 2008 m.), per ežerą teka Baltoji Ančia. Rytuose link Leipalingio telkšo Snaigynas, šiaurėje – Vernijis, pietvakariuose – Veisiejis.  Mieste yra 32 gatvės. Ilgiausia yra Vytauto gatvė, o daugiausia gyventojų gyvena V. Montvilos gatvėje. Miesto senoji dalis išsidėsčiusi Ančios ežero, kurios plotas yra 504 ha, pusiasalyje.

Seniūnija rytuose ribojasi su Leipalingio seniūnija (Druskininkų sav.), pietuose su Kapčiamiesčio seniūnija, vakaruose- su Kučiūnų ir Lazdijų  seniūnijomis, šiaurėje- su Šlavantų ir Seirijų seniūnijomis. Seniūnijos plotas- 22 tūkst. ha (tame tarpe Veisiejų miestas - 180 ha). Miškai užima 5 tūkst. ha, iš jų 2,2 tūst. ha- valstybiniai. Seniūnijoje telkšo 35 ežerai, jų visų plotas 1230 ha.

Istorija. Veisiejai – miestas Pietų Lietuvoje, Lazdijų rajone, Ančios ežero apsuptyje, turintis seną ir įdomią praeitį. Dabartinių Veisiejų apylinkėse žmonės gyveno dar akmens amžiuje. Tai liudija randami akmens dirbiniai. Vėliau čia gyvenusių žmonių pėdsakai – piliakalniai, pilkapiai.
Karaliaus Mindaugo rašte minimos dvi Veisės žemės, kurių aidas yra dabarties Veisiejai. Manoma, kad čia buvo vyskupo Vito valdos ir čia buvo bandoma sukurti krikščionybės židinį. Po Mindaugo mirties kažkur čia įvyko baisi tragedija, kai išdavikas Pelius (Pelene) atvedė kryžiuočių būrį ir užpuolė pilį, kurioje į vestuvių puotą buvo susirinkę daug Lietuvos didikų ir vadų. Priešas visus išžudė ir su daugybe turto, su nužudytųjų moterimis ir vaikais, sugrįžo į Prūsiją. Kryžiuočiams nusiaubus Sūduvą, vis tik kažkur prie upių, ežerų gyventojų šiose vietose liko. Tai liudija Vytauto 1409 m. rašytas laiškas, kuriame kalbama apie bitininkus, gyvenančius Goniondze, į šiaurę nuo Bebro upės. Šie žmonės anksčiau gyveno prie Veisiejo ežero, bet iš čia išsikėlė dėl sunkių gyvenimo sąlygų. Taigi, Sūduvoje, ypač arčiau Nemuno, gyventojų buvo išlikę. Jie stengėsi čia išsilaikyti. Anapus Nemuno esančių pilių ir kaimų gyventojams buvo leidžiama 6 mylių atstumu nuo Nemuno medžioti, bitininkauti, ganyti, žvejoti, šienauti. XV amžiaus antroje pusėje Sūduvoje atsirado naujų gyventojų. Prie Ančios ežero buvo įkurti trys dvarai. Jų savininkai buvo skirtingi, tačiau visi trys dvarai, tikriausiai vadinosi Veisiejais. Dabartiniai Veisiejai tapatinami su Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro įsteigtu ir 1510 m. dovanotu Jonui Glinskiui dvaru. Vėliau šis dvaras atiteko Mykolui Glinskiui, o 1509 m. atiduotas Slucko kunigaikštienei Anastazijai. Veisiejų ežero saloje turėjo dvarą Kapočius. Šis dvaras taip pat vadinosi Veisiejais. 1520 m. Veisiejus valdo Jurgis Olelkaitis. 1525 m. Veisiejai jau buvo gyvenvietė. 1526 m., nepaisant Merkinės klebono protesto, buvo pastatyta bažnyčia. Ji buvo pastatyta Ančios ežero pusiasalyje, ant nedidelės kalvos, tikriausiai piliakalnio. Bažnyčia buvo nedidelė, medinė. Tituluota šv. Jurgio titulu. Kunigo išlaikymui buvo užrašyti trys tušti sklypai ir keturi gerai gyvenę žmonės su jų kilnojamu ir nekilnojamu turtu, jų prievolėmis ir tarnybomis. Taip pat buvo užrašyti sklypai klebonijai ir mokyklai. Veisiejų dvare baudžiava buvo sunki. Žmonės bėgo iš čia ir ieškojo geresnio gyvenimo. Yra išlikęs laiškas, kuriame reikalaujama, kad pabėgėliai, apsigyvenę Daugų ir Perlojos dvaruose, būtų grąžinti į Veisiejų dvarą. 1533 m. dvarą valdė Slucko kunigaikštis, 1558 m. jis priklausė Sapiegoms. 1562 m. Veisiejus valdė Povilas Sapiega. 1580 m. dvarą už 800 kapų grašių įkeitė Grigui Masalskiui. 1589 m. dvarą iš Olelkaičių nupirko T. Masalskis. Įkeitė ežerą Seinų apylinkėse už 100000 plytų pilies statybai Veisiejo ežero saloje (ši sala 1958 m. apsemta) arba Ančios ežero krante. 1642 m. iš naujo patvirtinta bažnyčios privilegija. 1654-1667 m. karo metu bažnyčia sunaikinta arba labai nukentėjo. 1669 m. ji dar veikė, o 1674 m. jau buvo apleista, ilgą laiką buvo uždaryta. Šiaurės karo metu miesto būklė nežinoma. 1774 m. bažnyčia veikia. Mieste gyveno 7 bajorų ir 42 valstiečių šeimos, stovėjo kariuomenė. XVIII-to šimtmečio I-oje pusėje Veisiejuose leista apsigyventi žydams. 1744 m. jie pasistatė pirtį, o 1748 m. – sinagogą. Tuo metu bažnyčia buvo sena. Ruošiantis statyti naują bažnyčią, 1760-1770 m. už ežero (dabartinių kapinių vietoje) buvo pastatyta laikina medinė bažnyčia. 1762 m. vietoje senos bažnyčios pradėta statyti nauja. 1783 m., M. Masalskiui mirus, darbai nutrūko. 1775 m. Veisiejuose buvo 28 krikščionių ir 14 žydų namų. 1777 m. paminėta mokykla. 1779 m. pastatyta nauja sinagoga. 1781 m. mokykloje buvo 32 mokiniai. 1789 m. Veisiejuose gyveno 29 krikščionių ir 32 žydų šeimos. 1790 m. Veisiejus nupirko Matas Žynevas ir privertė Veisiejų gyventojus eiti baudžiavą. 1800 m. buvo 512 žmonių, iš jų 17 amatininkų. Pradėta rūpintis nutrūkusia bažnyčios statyba. 1810 m. Veisiejuose 83 namai, 508 gyventojai. 1817 m. Viktorijos Žynevienės-Oginskaitės rūpesčiu baigta naujos bažnyčios statyba. Klebonai įpareigoti tam tikromis dienomis melstis už Mato ir Viktorijos Žynevų, o taip pat už valstiečių sielas, iškilmingai švęsti šv. Jurgio šventę (titulinius atlaidus). 1827 m. buvo 727 gyventojai. Kol buvo gyva, bažnyčios reikalais, jos remontais rūpinosi Viktorija Žynevienė. Jos rūpesčiu buvo taisomas bažnyčios stogas, bažnyčia aprūpinta liturginiais indais ir drabužiais. Mirus V. Žynevienei, bažnyčia atiteko jos giminaičiui T. Oginskiui, kuris taip pat rūpinosi bažnyčios priežiūra. 1850 m. Mykolas Novickas dovanoja bažnyčiai kryžiaus kelio paveikslus (paveikslų autorius nenustatytas). 1871 m. jau per teismą išreikalauta lėšų bažnyčios remontui. Bažnyčia 1873 m. buvo remontuota. 1872 m. mieste buvo 63 namai, 737 gyventojai. Jau 1869 m. klebono K. Sakavičiau ir vikaro S. Leonavičiaus rūpesčiu bažnyčioje, pirmojoje Užnemunėje, buvo įvesti lietuviški pamokslai. 1877 m. Valavičienė Paveisiejų dvarą išnuomojo žydams. 1884 m. dvaro nuomininkas Eustachijus Valavičius, o dvaro žemės ir miestelio – Sigizmundas Gavronskis. 1886 m. dvarą nuomoja Vladimiras Gavronskis. 1886-1887 m. Veisiejuose gyveno Liudvikas Zamenhofas, esperanto kalbos kūrėjas. 1897 m. Veisiejuose 1540 gyventojų (974) žydai. 1899 m. B. Oginskis Veisiejų dvarą pardavė Petrui Smolniui ir Edmundui Muravskiui.

Vyskupo A. Baranausko patvarkymu, pamaldos įvedamos vienodai lietuvių ir lenkų kalbomis. 1907 m. kun. T. Žubrio pastangomis remontuojama bažnyčia, įkuriama „Žiburio“ draugija. 1910 m. susikūrė „Blaivybės“ draugija. 1914 m. mieste buvo 245 sodybos. 1917 m. į mokyklą susirinko 96 vaikai. 1919 m. rugsėjo 3 d. Veisiejų miestelį nusiaubė Sumovskio-lenkų partizanai. 1922 m. susikūrė pavasarininkai, kompozitoriaus Juozo Neimonto vadovaujamas choras. 1923 m. - 238 sodybos, 1295 gyventojai. 1924 m. kilo gaisras. Sudegė 70 namų (kitais duomenimis net 150). Nuo 1918 m. lenkams paliktas kas 10 sekmadienis, o nuo 1924 m. lenkų kalbos Veisiejų bažnyčioje jau nėra. 1925 m. pastatytas mūrinė klebonija. 1927 m. atstatyta sinagoga ir pastatytas naujas tiltas per Ančios ežerą. 1928 m. miesto aikštėje pastatytas Nepriklausomybės paminklas. 1928 m. Veisiejų choras dalyvavo dainų šventėje Kaune (vadovas J. Neimontas). 1938 m. mieste gyveno 1500 gyventojų. Buvo ugniagesių komanda, kurią sudarė 32 žmonės. 1940 m. birželio 15 d. įžengė Raudonoji armija. 1941 m. birželio 22 d. Veisiejus užėmė vokiečiai. Buvo sunaikinti žydai. 1944 m. liepos 30 d. Veisiejus užėmė rusai. Miesteliui žalos karo metais nepadaryta. 1944 m. pradėjo veikti vidurinė mokykla. 1947 m. ištremtos 23 šeimos. 1950 m. įsteigiamas Veisiejų rajonas, sinagoga pertvarkoma į kultūros namus. 1951 m. išėjo rajoninis laikraštis „Tarybinis žodis“. 1952 m. atidarytas kino teatras, nugriautas Nepriklausomybės paminklas. 1953 m. atidaryta vaikų biblioteka. 1954 m. sudarytas miestelio generalinis planas. 1955 m. atidaryta universalinė parduotuvė. Tais pačiais metais turgus iškeltas į rytinę miestelio dalį. 1958 m. iš Kapčiamiesčio Veisiejų miestelis buvo aprūpintas elektra. 1955 m. buvo 1513 gyventojų. 1959 m. liepos 8 d. panaikintas Veisiejų rajonas. 1960 m. įsteigiamas žemės ūkio technikumas, tarpkolūkinė statybos organizacija. 1969 m. Veisiejai paskelbti vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. 1969-1970 m. pastatytas naujas tiltas. 1970 m. buvo 1450 gyventojų (miestas užėmė 164 ha). 21 gatvė, žemės ūkio technikumas, 50 lovų ligoninė ir 50 lovų tuberkuliozės ligoninė, 6 parduotuvės. 1972 m. gyveno 1500 žmonių. Jie dirbo: miesto įmonėse - 595, pramonėje -170, tarpkolūkinėje statybos organizacijoje- 124, statybų bare- 80, prekyboje- 69, sveikatos apsaugoje- 104, kultūros įstaigose -125, ryšių įstaigose - 10, buitinio aptarnavimo kombinate -36, kiti vyko į darbą aplinkiniuose ūkiuose. Žemės ūkio technikume mokėsi 250, vidurinėje mokykloje – 720 mokinių. 1974 m. įrengta parko estrada. 1976 m. mieste buvo 1600 žmonių, miestas užėmė 126 ha plotą. 1981 m. žemės ūkio technikumas pertvarkomas į profesinę mokyklą. 1982 m. pastatytas prekybos centras, 1988 m. – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. 1990 m. sugrąžinti senieji miesto gatvių pavadinimai. 1991 m. atstatytas Nepriklausomybės paminklas, šventoriuje šv. Kazimiero garbei pastatyta meniška koplytėlė. 1995 m. buvo 2141, 1996 m. 2124 gyventojai. 1996 m. Veisiejuose buvo žemės ūkio mokykla, kultūros namai, paštas, seniūnija, 15 parduotuvių. Žemės ūkio mokykla iškelta į Kailinių kaimą. 176 ha užėmė pastatai, 77 ha želdynai. Gatvių ilgis - 10,5 km. Veisiejai tapo  Valstybinės reikšmės kultūros paminklas.  

Išsamiau reikėtų apsistoti prie lietuvių tautinio atgimimo Veisiejuose XIX ir XX amžių sandūroje. Veisiejų ir apylinkių žmonės yra senųjų Dainavos gyventojų palikuonys Ir atsikėlėliai iš anapus Nemuno visada buvo lietuviai, tačiau nuolatos turėjo būti budrūs, kad jų neužgožtų lenkizmo dvasia, sklindanti iš dvaro ir bažnyčios. Dvaro savininkai – ir Masalskiai, ir Oginskiai – buvo lenkų įtakoje, save laikė lenkais ir kalbėjo lenkiškai. Bažnyčia klebonus pasirinkdavo lenkus, kurie, dešimtmečiais čia klebonaudami, nematė reikalo išmokti lietuviškai. Jiems visiškai nerūpėjo, kad jų parapijiečiai nesupranta lenkiškai, nežino šia kalba sakomų tikėjimo tiesų. Miestelyje, dvare ir viename kaimelyje (Sakniava) buvo keliolika šeimų, kurios save laikė lenkais ir kalbėjo lenkišku žargonu, kurį tikri lenkai vargu ar suprato. Nežiūrint to, kad jie buvo mažuma, bažnyčioje  pamaldos vyko tik lenkiškai. 1831-1869 m. Veisiejuose klebonavo Jokūbas Choinskis. Tikras lenkas, ne tik per tiek metų neišmoko lietuviškai, bet dar vertė vaikus mokytis lenkiškai poterius ir katekizmą. Parapijiečiai pasidarė nieko nežinantys ir nesuprantantys. Dar gyvam esant Choinskiui, atvyko vikaras Silvestras Leonavičius ir griebėsi lietuvybę sugrąžinti. Susitaręs su klebonu K. Sakavičiumi, įvedė lietuviškus pamokslus ir katekizaciją. Gaila, kad tuomet nebuvo panaikinti visi lenkiški giedojimai, nes vėlesniems klebonams, vikarams ir visai klebonijai buvo daug vargo su šlėktomis. Didelių pastangų dėka lietuviai gavo pusę visų pamaldų gimtąja kalba, vėliau lenkams liko kas dešimtas sekmadienis, o 1924 m. visiškai nieko lenkiško bažnyčioje neliko. Ypač energingai galutinai lietuvinant Veisiejų bažnyčią darbavosi kunigai M. Katilius, J. Luckus. Lenkų vargonininkus, mokytojus pakeitė lietuviai. Suskambo dainos ir giesmės lietuviškai, žadindamos tautos prisikėlimą ir laisvę. Sovietiniais metais Veisiejai buvo gyva ir kovojanti parapija. Ypač tuo pasižymėjo kunigai Albinas Deltuva ir Stanislovas Mikalajūnas. Čia plito LKB kronika, religiniai-tautiniai susibūrimai, tautinė atributika, už ką kunigai buvo persekiojami, prokurorų įspėjami. Atgimimą Veisiejai sutiko karštai, atstatė Nepriklausomybės paminklą, statė kryžius, darė susibūrimus.

Iki 2014 metų Veisiejų miestas turėjo atskirą seniūniją. Nuo 2014 metų spalio 1 d,. sujungus Veisiejų miesto ir Veisiejų seniūnijas, įkurta viena Veisiejų seniūnija. Šiuo metu seniūnijoje gyvena apie 3 800 gyventojų, iš jų apie 1 400 - Veisiejų mieste.

Lankytinos vietos

Veisiejų uosis. Uosis auga Veisiejų miesto parko pietinėje dalyje, ant Ančios ežero kranto. Tai antras pagal storį uosis Lietuvoje. Veisiejų uosis yra 30 m aukščio, 5,1 m. apimties. Veisiejų parkas, kuriame auga didžiulis uosis, sodintas XVIII a. antroje pusėje. Parką įkūrė Masalskiai, tuo metu valdę Veisiejus ir pastatę dvaro rūmus.  1987 m. Veisiejų uosis paskelbtas vietinės reikšmės valstybės saugomu dendrologijos paminklu. Pavasarį, kai sužaliuoja kiti medžiai, šis uosis dar stovi plikomis šakomis. Kaip pasakojama sakmėje, visi medžiai turi akis ir mato, o uosis – aklas. Todėl apie 150 metų gyvenantis medis, nematydamas bundančios gamtos, paskutinis ir išsprogdina pumpurus...

Buvusio Veisiejų dvaro fligelis su parku. 1743–1745 m. Veisiejų savininkas Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis pastatė U raidės formos reprezentacinius rūmus. 1928 m. centrinė rūmų dalis ir rytinis fligelis buvo nugriauti. Likęs vakarinis fligelis yra valstybės nuosavybė. Statinius juosia XVII a. dvaro parkas, užimantis 5,9 ha plotą. Parke auga apie 2 000 rūšių medžių, taip pat Veisiejų uosis – gamtos paminklas.  XIX a. parkas pertvarkytas į peizažinį. Tai padarė jau kiti savininkai – Oginskiai. Tačiau parkas buvo suniokotas per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Praūžus karų audroms, veisiejiečiai ėmėsi parko tvarkymo darbų. Parke įrengtas stadionas, futbolo, tinklinio ir krepšinio aikštelės. Dabar parke vyksta rajoninės dainų ir šokių šventės, mitingai bei kiti renginiai. Veisiejų parko plotas – 17,5 ha. Svarbiausias parko elementas – labai aukštų, ratu sodintų dvidešimt dviejų mažalapių liepų ratas.

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia. Bažnyčia įspūdinga eksterjeru, reikšminga istorine praeitimi. 1965 m. Veisiejų bažnyčia buvo paskelbta vietinės reikšmės paminklu. Bažnyčioje gausu dailės paminklų: varpas, skulptūros „Nukryžiuotasis“, „Jonas Nepomukas“, paveikslai „Atsimainymas“, stacijos,  kilnojamasis altorėlis su paveikslu „Šv. Antanas“, vargonai. Šalia bažnyčios stovi varpinė, kurioje yra seniausias rajone žalvarinis varpas, nulietas 1650 m.

Veisiejų miesto istorinis centras. Miestas įsikūręs pusiasalyje, apsuptame Ančios ežero. Rašytiniuose šaltiniuose Veisiejai minimi nuo Mindaugo laikų (1253 m.). Senoji Veisiejų dalis paskelbta urbanistikos paminklu. Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miesto užstatymas – linijinis. Miesto centre yra XVI a. antrosios pusės barokinio ir klasicistinio plano elementų. Gatvių tinklas puikiai dera prie netolygaus vietovės reljefo. Į centrą sueinančių gatvių perspektyvos uždaros. Yra akligatvių. Mieste yra architektūros paminklas – barokinės struktūros klasicistinių formų bebokštė bažnyčia, pastatyta 1817 m.

Juozo Neimonto (1875–1963) kapas ir paminklas. Juozas Neimontas -   vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Veisiejuose.   Juozas Neimontas buvo vienas  pirmųjų lietuvių muzikų chorvedžių, tais nepaprastai sunkiais Lietuvai metais organizavęs chorus ir rengęs lietuviškus vakarus-koncertus. Jis rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kėlė savo krašto žmonių muzikinę kultūrą. Visoje Lietuvoje greit išpopuliarėjo jo išplėtota liaudies daina „Pasisėjau žalią rūtą“. 1991 m. šalia Šv. Jurgio bažnyčios pastatytas paminklas kompozitoriui J. Neimontui atminti, o ten, kur stovėjo jo namas, įrengta paminklinė kompozicija.

Esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo biustas. Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859–1917) esperanto kalbos kūrėjas, gyvenęs Veisiejuose nuo 1885 m. Jis gimė Balstogėje, užsienio kalbų mokytojo šeimoje. Mokydamasis gimnazijoje, stropiai mokėsi svetimų kalbų, išmoko net 12 užsienio kalbų. Baigdamas gimnaziją jis sukūrė pirmąjį tarptautinės kalbos projektą, tačiau tėvas nepritarė L.L.Zamenhofo pasirinkimui – sudegino kalbos projekto rankraštį ir išsiuntė jį mokytis medicinos. Baigęs studijas Maskvoje ir Varšuvoje, Liudvikas atvyko pas savo sesers vyrą į Veisiejus. Veisiejuose L.L. Zamenhofas atliko gydytojo praktiką ir atkūrė esperanto kalbos rankraštį. Todėl Veisiejai teisėtai laikomi esperanto kalbos gimtine. 

Holokausto aukų kapai. Veisiejų miestelyje žydai įsikūrė apie XVIII a. vidurį ir jų skaičius sparčiai augo. 1800 m. žydų kapinės pirmą kartą pažymėtos žemėlapyje. 1941 m. visi Veisiejų miestelio žydai buvo suvaryti į Lazdijų getą ir sušaudyti.

Veisiejų krašto muziejus. Muziejus įkurtas 1998 m. vasario 16 d. Veisiejų vidurinės mokyklos direktoriaus A. Jarmalos ir mokytojos J. Vaikšnoraitės pastangomis. Jame sukaupta daug mokyklos istoriją atspindinčių bei pasakojančių apie veisiejiečių tremtį ir kitus krašto istorijos vingius, eksponatų. Viena ekspozicija skirta gydytojui okulistui, tarptautinės esperanto kalbos įkūrėjui Liudvikui Lazeriui Zamenhofui, kuris 1885 m. atvyko dirbti į Veisiejus ir čia baigė kurti esperanto kalbą. 1887 m. Varšuvoje L. Zamenhofas, pasivadinęs daktaru Esperanto, t.y. „turinčiu viltį”, išleido pirmąjį savo sukurtos esperanto kalbos vadovėlį ir žodyną. 
Kitas kambarys skirtas garsiems veisiejiškiams atminti. Vertinga ir gausi muziejaus ekspozicija apie Veisiejų vargonininką, kompozitorių Juozą Neimontą.

Veisiejų grojantis fontanas.  Veikia birželio - rugpjūčio mėnesiais.

Apžvalgos bokštas Radvilonių kaime, prie Snaigyno ežero.

Skulptūrų parkas „Vaikystės sodas“ Kalvelių kaime.

Nevyriausybinės organizacijos. Veisiejų seniūnijoje veikia šios bendruomenės: Veisiejų seniūnijos bendruomenės komitetas, Barčių kaimo, Varnėnų, Viktarinos, Vytautų bendruomenės, Veisiejų jaunimo centras, Veisiejų klubas „Ąžuolas“. NVO vykdo socialinę, sportinę, kultūrinę veiklą, rengia ir įgyvendina įvairius projektus.

Kultūrinė ir sportinė veikla. Veisiejų kultūros namouse veikia šokių kolektyvas „Pušynas“,  kaimo kapela „Veisieja“, etnografinis ansamblis „Packavėlė“, teatro studija, linijinių šokių būrelis. Veisiejų bočiai susibūrę į klubą „Ančios bangos“. Vyksta daug švenčių ir renginių: tarptautinis menininkų pleneras „Veisiejų pavasaris“ (nuo 2001 metų), tarptautinis akordeonistų festivalis „Su meile akordeonui“. Švenčiamos Jurginė,. Joninės, vasaros atsisveikinimo, žiemos šventės. Populiarios šios sporto šakos: futbolas, stalo tenisas, krepšinis, jėgos trikovė, aerobinė gimnastika, poledinė žūklė, šaškės.

Seniūnijos įmonės ir įstaigos. Veisiejų mieste yra dvi mokymo įstaigos: S. Gedos gimnazija ir Veisiejų technologijos ir verslo mokykla, muziejus, biblioteka, kultūros namai, paštas, Lazdijų meno mokyklos Veisiejų filialas, pirminės sveikatos priežiūros centras, šeimos sveikatos centras,  socialinės globos namai, miškų urėdija. Bendruomenės komiteto patalpose veikia socialinių paslaugų bei vaikų dienos centrai. Kaimiškose seniūnijos vietovėse veikia Varnėnų laisvalaikio salė, Viktarino laisvalaikio salė, Barčių laisvalaikio salė, Varnėnų biblioteka, UAB „Plastmeta“, UAB „Ąžuolas“, Ančios žemės ūkio bendrovė, paminklų dirbtuvės.

Stambiausi seniūnijos ūkininkai: Arūnas, Svajūnas, Kęstutis ir Vytautas Gausai- 540 ha; Remigijus Jungevičius- 500 ha; Sonata Varnelienė- 120 ha; Kęstutis Vaicekauskas -130 ha; žemės ūkio bendrovė „Ančia“- 100 ha.

Žymiausi kraštiečiai. Žymiausi kraštiečiai: kompozitorius J. Neimontas, esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas, skulptorė H. Kubilienė , poetas ir kompozitorius A. Surgailis. Veisiejų bendruomenė įsteigė Veisiejų krašto garbės piliečio vardo nominaciją. Veisiejų krašto garbės piliečio vardai suteikti kunigui Algirdui Žukauskui, knygų apie Veisiejų kraštą autoriams Joanai Vaikšnoraitei bei Albinui Jarmalai.

 Grįžti